pusvyris

pùsvyris sm. (1) 1. K beveik užaugęs jaunuolis, beveik vyras, 15–18 metų vaikinas, pusbernis: Tų pùsvyrių nenumuši Erž. Čia buvo bobų ir vaikų, vyrų ir pusvyrių P.Cvir. Prastas piemuo, nors jau pùsvyris Dkš. Jau pusvyrùkas tas vaikiščias Gs. 2. nesantuokinis, netikras vyras, sugyventinis: Pùsvyrį įsitaisė i vaiką susigyveno Krš. Tas Rasputinas buvęs carėnės pùsvyris Šts. 3. nevaisingas vyras: Kaiminka guodas, kad jos vyras esąs pùsvyris Klp. 4. Mrj vyriška, vyriško būdo moteris: Ji tokia rūsta, tokia pùsvyris yr Pgg.